Prisijungę piliečiai
    Atgal

    Atgal Toliau Ar išviešinti išslaptintus žmones, slapta bendradarbiavusius su buvusios TSRS. slaptosiomis tarnybomis?

    Paulius Daugalas, 2019 m. lapkričio 7 d.
    Politika Teisė Teisėsauga

    https://www.youtube.com/watch?v=KAkoGIqEQqg&t=495s

    http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2015/05/15/liet_02.html

    Vyksta tolesnis KGB bendrininkų slėpimas?

    Gegužės pradžioje mūsų valstybėje kilo ypatingos svarbos klausimas: viešinti ar toliau slėpti nuo visuomenės buvusių 50 metų okupavusios šalies represinio aparato KGB bendradarbių, greičiau, išdavikų, pražudžiusių arti šimto tūkstančių Lietuvos gyventojų, trėmusių į Rusiją mūsų tautiečius bei vykdžiusių kitus bjaurius totalitarinio režimo nusikaltimus, pavardes. Valdančiosios koalicijos politinė taryba svarstė klausimą, ką daryti su prisipažinusiais slapta bendradarbiavus su sovietų saugumu asmenimis. Mat praėjus 15 metų, reikia pakeisti saugotų sąrašų su žyma „slaptai“ slaptumo laipsnį, nebepratęsiant slaptumo, o galbūt netgi išviešinant, t.y. leidžiant atvirai supažindinti visuomenę su buvusių KGB agentų sąrašais. Tai daryti vertė kitas galiojantis įstatymas, pavadintas Valstybės tarnybos ir paslapčių įstatymu, kuris nustato paslapties saugojimo trukmę – 15 metų. Paskelbus savanoriško prisipažinimo terminą, Liustracijos komisijai apie bendradarbiavimą su slaptosiomis SSRS tarnybomis prisipažino 1589 asmenys. Kai kurie politikai pradėjo įrodinėti, kad praėjus tam nustatytam 15 metų terminui, galima jį pratęsti ir toliau laikyti įslaptintą sąrašą arba jį viešinti. Premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis Rolandas Paksas pasisakė, kad reikia viešinti. Tokiam žingsniui reikėtų tik pritarti. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje negali būti nuo visuomenės įslaptinami su okupaciniu režimu bendradarbiavę ir tautiečius bei kitus žmones išduodavę padlaižiai, nesvarbu, kokius pažadus jie yra gavę valstybės atkūrimo pradžioje.

    Iškart prasidėjo kai kurių politikų manipuliacijos šiuo klausimu, jį pradėta įvilkti į sudėtingas procedūras. Buvo pamėginta pasinaudoti ankstesniu įstatymu, garantuojančiu apsaugą prisipažinusiems bendradarbiavus su KGB ir numačiusiu, kad prisipažinimo faktas bei prisipažinusio asmens pateikti duomenys yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, kuri įslaptinama, naudojama ir išslaptinama įstatymų nustatyta tvarka. Artūras Paulauskas tikina, kad tokiems žmonėms valstybė buvo garantavusi slaptumą. Jis teigia, kad 1990 metais Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi buvo kviečiama prisipažinti KGB agentus ir garantuojamas prisipažinusiųjų asmeninių duomenų slaptumas. Jis dabar suskaičiavo, kad jeigu 1987–1989 metais galėjo bendradarbiauti apie 5 tūkst. žmonių (iš tikrųjų minimaliais vertinimais, net 1990 metų balandį buvo 5,6 tūkst. KGB agentų), iš kurių 1,5 tūkst. prisipažino (iš tiesų, Aukščiausios Tarybos komisija 1992 metais turėjo tik apie 160 prisipažinimų), tada apie 3,5 tūkst. neprisipažinusių galės panaudoti rusų ar kitos žvalgybos. Betgi A. Paulauskas pateikia klaidingus duomenis ir bruka nuomonę, kad viešinimas, turėdamas ir moralinę, ir teisinę problemą, tad netikslinga būtų tam pritarti.

    KGB bendradarbių prisipažinimas buvo tęsiamas ar netgi naujai įforminamas ir vėliau. 2000 metais įsigaliojęs įstatymas buvusiems KGB ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų darbuotojams bei slaptiems bendradarbiams leido prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje, įslaptinant duomenis. Nuslėpusiems savo KGB praeitį grėsė paviešinimas ir kai kurie profesinės veiklos apribojimai. Taigi, ir 1991 metais, ir priėmus įstatymą 1999-aisiais, ir 2006 metais galima buvo prisipažinti, bet tuo pasinaudojo tik apie ketvirtadalis – Liustracijos komisijai apie bendradarbiavimą su slaptosiomis SSRS tarnybomis prisipažino 1589 asmenys. Kiti nutarė slėptis, nes Lietuvos politikai KGB bendrininkams sudaro lengvinančias aplinkybes elgtis pagal jų pačių apsisprendimą.

    Remiantis išlikusia KGB dokumentine medžiaga, daroma prielaida, kad 1940–1991 metais su LTSR KGB slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų. Tačiau žinoma, kad dar iki 1990-ųjų balandžio mėnesio, kai sovietinės slaptosios tarnybos lengvai dirbo Lietuvos teritorijoje ir siekė paslėpti savo bendrininkus, galėjo sunaikinti 36237 agentų asmens ir darbo bylas ir 8539 tokias bylas išvežti. Išlikusios operatyvinės įskaitos bylos tesudaro 0,62 proc. viso buvusio KGB archyvo. Betgi reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Rusija negalėjo būti suinteresuota išvežti jau mirusių arba su KGB nebedirbusių agentų bylų, tad galima manyti, jog tokių „geraširdiškų bendradarbių“ 1990–1991 metais buvo žymiai daugiau nei galima suskaičiuoti pagal tą dokumentinę medžiagą. Ir tokie „bendradarbiai“ galimai daro milžinišką įtaką mūsų nepriklausomos valstybės gyvenimui. Tad keista, kodėl kai kurie politikai stengiasi labai kruopščiai paslėpti bent kažkiek išgarsėjusių KGB bendradarbių pavardes.

    Laidoje „Teisė žinoti“A. Paulauskas aiškino: „Liustracijos įstatyme buvo pasakyta, kad prisipažinusių asmenų informacija yra įslaptinama ir saugoma įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Paslapčių įstatymu, tas sakinys leido dokumentams uždėti žymą „slaptai“. Tai reiškia, kad po 15 metų, jei nebus pakeistas tas terminas, informacija taps vieša“. Ar ne todėl tai ir gąsdina kai kuriuos valstybės paslaptimi padarytus KGB bendradarbius? A. Paulauskas pasirengęs slaptumo terminą pratęsti ilgesniam laikui. Esą „šiandien Paslapčių įstatymas mums leidžia tų asmenų neviešinti“.

    Labiausiai represiniam KGB aparatui pasidavusių išdavikų paviešinimui priešinasi Seimo narė Dalia Kuodytė. Esą paviešinti žmones, kurie prisipažino bendradarbiavę su sovietų saugumu, būtų amoralu. Būdama Seimo Žmogaus teisių komiteto narė, buvusi Lietuvos gyventojų ir genocido tyrimų centro (LGGRTC) vadovė D. Kuodytė kartoja tą patį teiginį, kad kviečiant bendradarbiavusius su KGB prisipažinti jiems buvo žadamas slaptumas, o sulaužyti šį pažadą būtų nusikaltimas, nes šie turėjo „lūkestį“, kad nebus jų pavardės viešinamos ir „nebus jie tąsomi“. Ji reikalauja kuo skubiausiai stabdyti viešinimą. Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ D. Kuodytė tikino, jog net svarstyti klausimą, kad reikėtų tokius asmenis viešinti, reikštų „atiduoti minios teismui“. Ji apgailestavo, kad politinė taryba neklausė jos argumentų, ir galimą slaptųjų KGB bendradarbių tapatybės atskleidimą vadina valstybės griovimu iš vidaus: „Žmonės ten – ne traktorininkai ir melžėjos (KGB bendrininkai – red.)“, tad juos paviešinę kirsime per valstybės pamatus iš esmės“. Ji reikalauja be jokių išlygų pratęsti KGB bendradarbių duomenų slaptumo terminą. Nesuprantamas toks buvusios LGGRTC vadovės argumentas. Argi Estija, Vokietija, Lenkija ir kitos pokomunistinės šalys paviešinusios su komunistiniu režimu bendradarbiavusius asmenis sugriovė savo valstybių pamatus ir jau jų nebėra? Kas per argumentai, slapstant nuo tautos jos kankintojus?

    Po to, kai klausimas buvo svarstytas koalicijos politinėje taryboje, profesorius Vytautas Landsbergis sakė, kad asmenų, prisipažinusių slapta bendradarbiavus su sovietų saugumu, paviešinimas būtų teisingas sprendimas. Jis netgi sakė, kad, sprendžiant dėl buvusių KGB bendradarbių paviešinimo, reikėtų atsiriboti nuo klausimo, kokių padarinių tai gali sukelti. Jo teigimu, nesvarbu, kas tie žmonės yra dabar, kokias pareigas užima ir kokios įtakos tai turėtų jų reputacijai. „Negali būti jokių sąlygų“, – apibendrino V. Landsbergis. Jis nesutiko spekuliuoti, kokiai politinei jėgai sąrašų paviešinimas pakenktų labiausiai: „Čia daug „jeigu“, nenorėčiau improvizuoti“, – sakė jis. Vėliau V. Landsbergis pakeitė savo poziciją: „Jeigu jau pradėsime ieškoti komplikacijų, tai yra tokia komplikacija, kad greta mūsų netoli į Rytus yra bepročių valstybė. Valstybė, kuri mano, kad Sovietų Sąjunga tęsiasi. Mano, kad tie, kurie vengė tarnauti sovietinėj armijoj yra nusikaltėliai, juos galima ir šiandien bausti. Tai tokius, kurie išdavė KGB (t.y. prisipažino komisijai – red.), juos galima dar ne taip bausti. (...) Tie, kurie buvo ištikimi senajai įstaigai ir neprisipažino, su jais viskas tvarkoje, jų neviešins, o sąžiningesniems gali būti keršijama. (...) Tokia ir buvo idėja – jie yra apsaugomi nuo šantažo, nuo pakartotinių verbavimų“. Tačiau jis neneigė galimybės pakeisti įstatymą dėl prisipažinusiųjų buvusių KGB bendradarbių išviešinimo: „Įstatymas, kai jis jau tapo įstatymu, visada pats savaime sako „įstatymo numatyta tvarka“. O tai jau palieka vietos interpretacijoms ir pačiam terminui. Įstatyme nepasakyta, kad tai – amžinai saugoma paslaptis. Yra paslaptis įstatymo numatyta tvarka. O paskui jau atsiranda struktūra, kuri tą terminą nustato“.

    Nors visų valdančiųjų politinių partijų lyderiai pritarė pasiūlymui viešinti, KGB veiklą tyręs istorikas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Arvydas Anušauskas pabrėžia, kad tai padaryti gali tik Seimas: „Turėtų būti taisomas 1999 metų Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas, o tai padaryti gali tik Seimas“. A. Anušauskas teigė, kad sprendimas turėtų būti priimtas maždaug iki liepos pabaigos, nes tada baigiasi 15 metų terminas, kada su žyma „slaptai“ saugomus sąrašus skelbti draudžiama. Iki tada reikėtų apsispręsti, ar juos išslaptinti, ar terminą pratęsti. Vis dėlto A. Anušauskas atkreipia dėmesį į tai, jog besiginanti pusė – buvę KGB bendradarbiai – gali sakyti, kad jiems buvo žadėta, jog nė vienas prisipažinęs asmuo nebus persekiojamas, jų duomenys niekada nebus paviešinti. A. Anušauskas sakė: „Prieš 15 metų paskelbus savanoriško prisipažinimo terminą, kuris truko apie pusmetį, tai padarė beveik 1,6 tūkst. asmenų. Jų duomenis tvarkė Valstybės saugumo departamentas ir būtent jis turi atsakyti, ar prisipažinę žmonės susidūrė su šantažu, verbavimu, ar juos bandė įtraukti į neteisėtą veiklą“.

    A. Anušauskas, keldamas klausimą, ar išviešinimo atveju Rusijos FSB negaus duomenų, dėl kurių nukentės mūsų valstybės saugumo interesai, ypač jei išaiškėtų, kad dalis buvusių KGB bendradarbių vykdė ir VSD užduotis, ir atsakydamas, kad tai kol kas nežinoma, nuslepia tai, jog dalis kagėbistų, įdarbintų Valstybės saugumo departamente (VSD), dabar persekioja savo buvusius „ideologinius“ priešininkus, t.y. laisvės kovotojus ir disidentus. A. Anušauskas kartu aiškina VSD ir KGB dokumentų viešinimo skirtumus: „Iš komentarų po pasitarimo supratau, kad dalis manė, jog buvo kalbama apie neprisipažinusių KGB darbuotojų dokumentus, apie kažkokias kitas bylas, kiti manė kalbantys apie prisipažinusius asmenis. Aš esu už maksimalų KGB dokumentų viešinimą, tačiau tai – ne KGB dokumentai, o Valstybės saugumo departamento sudarytos bylos. Tai jau valstybės saugumo interesas. Jei mes viešiname VSD bylas, tai žiūrėkime, ar jų nelaukia Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Turime suvokti, kad viešinimas, kaip politinis sprendimas, apims mūsų institucijos sudarytus dokumentus. Manau, kad politikai nesuvokia to skirtumo“.

    Betgi A. Anušauskas, savaip keldamas įstatymo dėl įslaptinimo ar išviešinimo keitimo klausimą, kelia ir kitą opią ir aktualią bei reikšmingą problemą, kurią, jo nuomone, reikėtų išspręsti viešumo naudai. T.y. reikėtų keisti nuostatas, kuomet tuo pagrindu, jog KGB archyvinėje byloje gali būti duomenų apie prisipažinusį asmenį, ta KGB archyvinė byla skaitytojams neišduodama. Taip, tai yra išties nesuvokiamas ir niekaip nepaaiškinamas reiškinys, kada tautos istorijos tyrėjams uždaromas kelias prieiti prie totalitarinio svetimos valstybės režimo kažkodėl įslaptintos sistemos – dokumentas, kuriame net slapyvardžiu paslėptas dabar politikoje įsitvirtinęs buvęs KGB bendrininkas, tiesiog neišduodamas skaitytojui. Šiuo atveju A. Anušauskas vis dėlto mano, kad valstybė „neturėtų reguliuoti“ archyvų tyrinėjimo galimybių tokiu būdu, nes neįsipareigojo kaip nors tvirtinti tyrimo rezultatų (pavyzdžiui, apie mokslininko atrastą agentą). „Todėl priėjimas prie Lietuvos Ypatingojo archyvo bylų negali būti ribojamas dėl liustracijos įstatymo teikiamų slaptumo garantijų. Pastarosios turėtų būti siejamos tik su konkrečiomis VSD sudarytomis prisipažinimo bylomis. O KGB archyviniai dokumentai, prabėgus 25 metams nuo pirmojo Aukščiausios Tarybos pareiškimo, turėtų būti visi prieinami“.

    Jau po dviejų dienų po pasitarimo politinėje taryboje viešinimui pritaręs premjeras A. Butkevičius pasiūlė persvarstyti klausimą dėl prisipažinusių buvusių KGB agentų paviešinimo, teigdamas, kad negalima laužyti anksčiau duoto pažado, kad prisipažinusieji nebus paviešinti. Toks posūkis lėmė tai, jog politikai nutarė, kad visas prisipažinusių buvusių bendradarbių bylas, administruojamas LGGRTC, turės patikrinti Valstybės saugumo departamentas. Tam pritarė ir Seimo pirmininkė L. Graužinienė aiškindama: „Mes nusprendėme oficialiai kreiptis į Valstybės saugumo departamentą, jo vadovą, kad būtų atliktas patikrinimas, nes, kaip žinote, iki pakeičiant įstatymą, visos bylos buvo VSD, dabar šiuo metu yra LGGRTC, todėl VSD turi patikrinti, ar ten viskas tvarkoje, kaip buvo perduota. Ir kai gausime patikrinimo aktą, tada spręsime“.

    Pasirodo, 2009 metais iš VSD į LGGRTC buvo perduota daugiau kaip 1,5 tūkst. prisipažinusiųjų darbuotojų bylų ir Centro darbuotojai susiduria su daugybe sunkumų dėl šių įslaptintų bylų. LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė dėl agentų įslaptinimo pratęsimo ar viešinimo kreipėsi į VSD priklausančią Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją, sudarytą iš Prezidento, Seimo pirmininko ir premjero atstovų (A.  Paulauskas svarsto, kad šie atstovai, gavę savo vadovų nuomonę, taip ir nubalsuos.) Kadangi į pabaigą eina terminas kai kurioms byloms ir Centro darbuotojų darbas priklauso nuo įslaptinimo ar išviešinimo, nes su įslaptinta medžiaga turima vienaip elgtis, o su neįslaptinta – kitaip. Komisija sprendimą gali priimti vasaros viduryje. Kalbas apie būtiną patikrinimą LGGRTC vadovė T. B. Burauskaitė pavadino įžeidimu centro darbuotojams. Ji tvirtina, kad dokumentai iš valstybės saugumo priimti pagal aprašą, centre jie laikomi specialiai įrengtose patalpose, laikantis visų būtinų sąlygų, kurių reikalauja slaptų dokumentų saugojimas. Kaip laikomasi slaptumo režimo reikalavimų, kontroliuoja VSD. „Prie tų bylų gali prieiti keturi mūsų darbuotojai, kurie turi priėjimą prie valstybės paslapčių. Tai (įtarimai, kad bylos dingo – red.) – įžeidimas visiems mūsų darbuotojams“, – piktinosi LGGRTC vadovė.

    Svarstant buvusių KGB bendradarbių viešinimo klausimą visgi sąmoningai apeinama ar netgi slepiama kita, žymiai svarbesnė moralumo problema. Pamirštama ar net iškraipoma, jog 1990-aisiais Aukščiausioji Taryba užtikrino neviešinti ir nepersekioti tų KGB bendradarbių, kurie nepadarė sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus. Nejaugi 1940–1991 metais įvykdyti nusikaltimai, kai šimtais tūkstančių buvo kankinami, tremiami, siunčiami į lagerius, šaudomi Lietuvos gyventojai, o vėliau ne be agentų pagalbos buvo sukurta tokia brutali represinė struktūra, panaikinusi patriotiniams asmenims, laisvės kovotojams, disidentams bet kokias galimybes daryti karjerą politikoje, darbe, visuomenėje, suvaržiusi iki kraštutinumo laisvą žodį, jau nebevadinama represine ir tautą naikinusia sistema ir nusikalstamu režimu, o ją vykdžiusieji ir uoliai padėjusieji pripažįstami kaip nepadarę jokio nusikaltimo? Argi tuo metu, 1990-aisiais, duotas pažadas slaptųjų informatorių sąrašuose esančių pavardžių niekada neskelbti ar patvirtinti, jei viešumon iškils kitokiu būdu, neprieštarauja galiojantiems įstatymams dėl slaptumo termino ribos? Kas duoda tokią „indulgenciją“ ir ar ji gali būti teisėta ir įstatymiška? Neapsijuokime prieš pasaulį. O gal mes tik vaidiname nepriklausomą valstybę, kai slepiame okupacinio režimo bendradarbius?..

    Parengta pagal Lietuvos žiniasklaidą

    Nuorodos

    85%
    15%

    Balsų skaičius : 7 + 5

    Prisijunkite, jeigu norite pateikti savo argumentus

    Argumentai
    Už (1)
    Paulius Daugalas palaiko :
    Viešinti KGB reikia, bet persekioti nemanau. Nebent bus pakankamai įrodymų, kad KGBistas pridarė daug žalos.
    1. 2019-11-07 17:13
    Prieš (1)
    Alfridas Pajuodis kritikuoja :
    Teoriškai reikia, o praktiškai nėra ką viešinti, tektų konkrečiai kiekvieną atvejį nagrinėti. Tai, kas liko iš taip vadinamų dokumentų tik sufabrikuotos istorijos. Prie tikrų istorijų nėra kam dirbti,o kur karininkai? Jų, net pavardžių nėra ir ką darytume su ta-tuo pensinyku? Tūkstančiai panašių į Venskienės bylų, gal kas įsivaizduoja ateities dešimtmečius ?
    2. 2019-11-07 20:34
    Į viršų
    Laiškas išsiųstas
    Jūsų el. paštas
    Antraštė
    Žinutė

    Norėdami palaikyti šią iniciatyvą, turėsite patvirtinti savo tapatybę (mob.) el. parašu arba bankiniu prisijungimu.

    Siūlome Jums 10 nemokamų tapatybės patvirtinimo būdų, jeigu tarp jų visgi nėra Jums tinkamo, kviečiame įsigyti mob. el. parašą - dalis mobiliųjų operatorių tai leidžia padaryti nemokamai, arba atsidaryti sąskaita viename iš nemokamą tapatybės patvirtinimą mums suteikusių bankų.

    Ar sutinkate su tokiomis pasirašymo sąlygomis?

    Norėdami pasirašyti iniciatyvas bei naudotis visomis kitomis Lietuva 2.0 galimybėmis, turite patvirtinti savo tapatybę. Tai galima padaryti šiais būdais:

    Reikalinga mob. el. parašo sutartis ir speciali SIM kortelė su integruotu sertifikatu. Jei dar neturite mob. el. parašo, kviečiame jį įsigyti - dalis mobiliųjų operatorių leidžia tai padaryti nemokamai.

    Reikalinga tapatybės kortelė su integruotu sertifikatu (išduota ne anksčiau kaip 2009 m.) ir kortelės skaitytuvas (plačiau) arba kvalifikuotas mob. el. parašas.

    Jei neturite sąskaitos šiuose bankuose, galite ją atsidaryti nemokamai.

    Su šiais bankais nemokamo būdo, deja, nepavyko rasti - tapatybę patvirtinti galima tik pagal gauto pervedimo duomenis, tačiau tokiu būdu Jūs gausite Rėmėjo statusą ir savo parama prisidėsite prie mūsų veiklos.

    Jūsų duomenys gali būti perduoti VRK ir kitoms atsakingoms LR institucijoms. Susipažinkite su mūsų Privatumo politika
    Esate šių bankų klientas? Nordea Medicinos